2020-01-28

Eglės sėkmės istorija

Nuo ko gi viskas prasidėjo?

Esu penkiolikmetė panelė, mažo Stakliškių miestelio gimnazijos moksleivė ir noriu papasakoti savo istoriją, kaip valios dėka galima siekti svajonių. Ne tik sportas yra mano hobis, turiu daugybę kitokių pomėgių: piešimas, dainavimas, šokiai, knygų skaitymas… Niekada nebuvau išranki, kur mane paskatindavo dalyvauti, ten ir sutikdavau. Visada patinka nauji užsiėmimai, neatsisakau adrenalino, nebijau iššūkių, nes žinau, kad gyvenime teks patirti dar ne tokių sunkumų.

Ogi prasidėjo viskas tada, kai į mokyklą atvyko garsūs dziudo imtynininkai, daugkartiniai Lietuvos čempionai Marius Labalaukis ir Augustinas Seniauskas. Tada dar nebuvau nieko girdėjusi apie juos. Jie surengė mums pasirodymą. Ir tą akimirką susimąsčiau, kaip ir aš norėčiau taip mokėti. Kaip norėčiau būti tokia sportiška. Kai pasakė, kad mūsų mokykloje vyks šio sporto užsiėmimai, mano vardas buvo pirmasis sąraše. Kaip aš laukiau tos pirmosios treniruotės, kiek jaudulio ir džiaugsmo mano viduje virė. Galvojau, kad visa tai bus lengva, bet klydau…

Sunki pradžia

Norėdama sportuoti ir užsiimti šia sporto šaka, privalėjau būti tam tikro svorio. Prieš pradėdama treniruotis turėjau numesti svorio, nes  visada mėgau pavalgyti,o kūno kultūros  pamokos nebuvo mėgiamos. Sulaukdavau patyčių dėl savo svorio. Bet vieną kartą sau pasakiau: gana, reikia kažką keisti ir pradėti tuoj pat. Žinoma, nesportavau profesionaliai, bet stengiausi išnaudoti visas savo galimybes, įrodyti,  ką galiu. Kaip ir visiems,  pradėti buvo sunku. Pirmą dieną su sportu nedraugavau visiškai. Dar ir dabar prisimenu, kaip netaisyklingai atlikdavau pratimus, o sesė žiūrėjo ir juokėsi iš manęs. Palaipsniui, atlikdama net ir labai lengvus pratimus, pastebėjau rezultatus. Supratau, jog jėgos leidžia atlikti vis sudėtingesnius pratimus. Niekada nebuvau susimąsčiusi, koks žmogus gali būti stiprus ir kiek gali pasiekti per gana trumpą laiką. Pamažu susidraugavau su sportu ir dabar  tai mano didelė gyvenimo dalis. Kuo toliau, tuo labiau noriu parodyti savo rezultatus treniruočių, užsispyrimo  ir valios dėka.

Pirmosios treniruotės ir varžybos

Pastebėjusi, jog galiu įveikti save, pradėjau treniruotis. Pradžioje treniruotės nebuvo labai sudėtingos. Taip pat nebuvo labai įdomūs nei veiksmai, nei ,,paėmimai“, bet per daug nekreipiau į tai dėmesio ir galvojau, kad viską labai greitai išmoksiu. O, kad būčiau klausiusi tada trenerio… Be to, ir pats treneris neatkreipė pirmus metus dėmesio į mano didelį norą treniruotis, visada daugiau dėmesio skyrė berniukams. Vėliau, po pusės metų, treneris pasiūlė nuvykti mūsų komandai į varžybas. Oi, kaip tada jaudinausi, kaip bijojau. Žinoma, reikėtų paminėti, kad per pirmąsias varžybas reikėjo tik išstumti varžovę iš tatamio. Kai teisėjai ištarė mano vardą, toks jaudulys užvaldė – juk tai mano pirmosios varžybos, reikia susikaupti. Ir, žinoma, susikaupiau. Kovojau prieš saviškę varžovę ir buvo labai keista, nes treniruočių metu jos niekada neišstumdau iš tatamio, o per varžybas net du kartus pavyko tai padaryti. Tai man buvo didžiulė motyvacija siekti daugiau.

Po pirmųjų varžybų užsibrėžiau tikslą siekti daugiau ir nesustoti. Pradėjau stengtis treniruočių metu, klausyti ir vykdyti tai, kas sakoma trenerio. Netgi įsigijau kimono, kad tik daugiau išmokčiau ir būtų paskata siekti daugiau. Kartais nebūna viskas taip gražu ir sėkminga. Buvo ir ašarų, ir kaprizų, bet viską privalu įveikti ir keliauti toliau. Niekada nežiūrėti atgal, nes taip tik sustosi ir veltui gaiši laiką. Taip, ne kartą suklupau,bet sugebėjau atsistoti. Sulaukdavau pasakymų:,,nesugebėsi“, ,,kam tu tai darai“, ,,vis tiek nieko gero nebus“, bet sugebėjau įveikti save. Noriu pasakyti,kad kiekvienas galim, bet reikia valios ir kantrybės.

Pirmoji trauma

Atėjo lauktoji diena – mano varžybos kimono apranga. Ir pirmoji trauma šiame sporte. Gavusi pasiūlymą vykti į varžybas, nedvejodama sutikau pasinaudoti tokia galimybe. Visada prieš varžybas kildavo ir dabar kyla klausimas: kokios gi varžovės bus? Varžybos vyko Jiezne. Kaip įprasta, prieš varžybas visada atliekami apšilimo pratimai, jog nebūtų traumų, ir tada  ilgai lauki, kol pakvies kovot. Ir kai toji lauktoji akimirka ateina ir išgirsti savo pavardę, užverda adrenalinas. Tos varžybos turbūt buvo sunkiausios todėl,  kad kovojau su už save 20 kg sunkesne mergina. Turbūt ne tik sunkiausios, bet ir skaudžiausios. Kovodama vieną kovą laimėjau, o kitos, deja, ne… Namo grįžau su subintuota ranka ir antrąja vieta. Per šias varžybos lūžo du pirštai. Kartais kovos būna sėkmingos, o kartais ir nelabai.

Pirmasis čempionatas

Pirmasis čempionatas buvo tikrai sėkmingas. Žinoma, kaip ir visada, labai bijojau vykti, bet dėkoju sau ir treneriui, kad nuvykau. Kovojau su varžove, juosinčia mėlynąjį diržą, pati būdama su baltuoju. Tąkart pasirinkau gerą techniką ir, kaip visada, panaudojau savo jėgą. Kova truko gan greitai, nes visada pradedu kovoti pirmoji ir tai lemia sėkmę. Taigi, taip tapau Lietuvos čempione.

Sporto ,,kaina“

Kartais dėl mylimo sporto reikia ir aukotis. Pasiaukoti teko ir man… Per vieną treniruotę treneris pasakė: ,,Ruoškis varžyboms,turi sverti 70kg.“ Kyla klausimas: ,,kodėl?“ Ogi todėl, kad jei būčiau svėrusi virš 70 kg, kovoti būčiau ėjusi ir su varžove, sveriančia 100kg, nes mano svorio kategorija buvo paskutinė… Aš visada kovodavau 70kg svorio kategorijoje. Bet tą kartą nuėjus pasisverti, teko nusivilti, nes svėriau 75kg. Iki varžybų buvo likusi tik savaitė. Pasiryžau ir pasakiau sau, kad ištirps tie kilogramai. Svoriui mesti pasirinkau tradicinį būdą – badavimą. Neslėpsiu, nebuvo jau tokios didelės šypsenos veide, greičiau ašaras daugelis pamatyti galėjo, buvau alkana ir pikta. Svarbiausia nepasiduoti, nors daug kartų norėjosi paskambinti ir pasakyti, kad nevažiuosiu į varžybas. Vis dėlto visada esu užsispyrusi ir sakau sau: jei jau pradėjai, tai baik, arba visai nepradėk. Šiek tiek jaučiau silpnumą, bet vis tiek nuvažiavau į varžybas. Kai pasisvėrusi pamačiau svarstyklių rodyklę ties 70 kg, užplūdo džiaugsmas. Kovojau su dviem gana stipriomis varžovėmis. Nepasisekė pirmoje kovoje, bet antroje tikrai pasisekė. Visada žinodama savo klaidas jų kitose varžybose nekartoju. Žinau, kad norint iškovoti pergalę reikia turėti valios ir kantrybės.

Ar man tokia sporto šaka?

Daugelis mano draugų, artimųjų, pažįstamų sako, jog šis sportas skirtas man. Aš pasakyčiau tą patį: čia aš atsipalaiduoju, išlieju visą pyktį ir skausmą. Apskritai, dabar man sportas užima be galo didelę vietą gyvenime. Nors pasitaiko traumų, sunku numesti priaugtą svorį, bandau pirmiausia išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kad galėčiau reguliuoti savo svorį. Ir vos prieš kelias dienas vėl dalyvavau Lietuvos čempionate. Šį kartą  tikrai netikėjau savo jėgomis. Kaip visada… Įveikusi jaudulį vėl sugebėjau laimėti ir antrą kartą tapti Lietuvos čempione. Tokie pasiekimai mane motyvuoja tik dar labiau. Būna nebesvarbu, kad visą dieną laukiu savo kovos, bet tikrai verta, nes suprantu, kiek sugebu ir kiek galiu. Kartais ir pati nustembu savo jėgomis.

Ir ką gi aš darysiu, kad mane prisimintų? Turbūt viena tikrai aišku, kad nemesiu  sporto. Galbūt ir nelankysiu šios sporto šakos treniruočių, bet tikrai atsiras kita sporto šaka, kuri patiks kaip ši. Labai norėčiau lankyti boksą ar kikboksą, bet darbu sportas tikrai netaps. Taip, sieksiu aukštumų, važinėsiu į varžybas. Noriu  nuvykti į pasaulio čempionatą ir laimėti prizinę vietą. Sieksiu, kad tapčiau stipresnė tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Sieksiu, kad daugiau gyvenime niekas nesišaipytų iš mano svorio. Tai turbūt svarbiausias mano asmeninis siekis.

Eglė Parajackaitė Foto>>